Kodėl tai vyksta?

Esminis ryšys tarp mūsų civilizacijos ir Žemės ekologinės sistemos visiškai radikaliai pasikeitė dėl galingo trijų veiksnių susiliejimo.
 
Pirmasis yra demografinis sprogimas. Jei peržvelgsime gyventojų skaičiaus augimą istoriniame kontekste, taps akivaizdu, jog paskutinieji du šimtai metų visiškai pakeitė situaciją, buvusią ištisus tūkstantmečius, per kuriuos žmonės vaikščiojo Žeme. Nuo to laiko, kai atsirado mūsų – žmonių – rūšis (maždaug prieš 160 000 ar 190 000 metų) iki Jėzaus Kristaus laikų žmonių skaičius padidėjo iki ketvirčio milijardo. Iki Amerikos užgimimo 1776m.  gyventojų skaičius pasiekė milijardą. O kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kilo kūdikių bumas, gyventojų skaičius peršoko jau du milijardus. Per šį laiką skaičius pakilo iki šešių su puse milijardo. Mūsų karta dar pamatys, kaip gyventojų skaičius išaugs iki devynių milijardų. Esmė paprasta – daugiau nei dešimties tūkstančių kartų reikėjo, kad žmonių skaičius Žemėje pasiektų du milijardus. Tada jis tarsi raketa šovė aukštyn nuo dviejų iki devynių milijardų vos per vieną kartą.
Toks greitas gyventojų skaičiaus augimas didina maisto, vandens ir energijos bei visų gamtinių išteklių poreikį. Jis užkrauna nepakeliamą naštą pažeidžiamiems planetos plotams, tokiems kaip miškai – ypač drėgnieji tropikų miškai.
Nenorime pasakyti, jog auganti žmonija yra blogai. Tačiau argi mes, žmonės, neužsiimame nesustojančiu besaikiu vartojimu? Kiek energijos iššvaistome gamindami elektrą, kurią vartojame ne tik būtiniems poreikiams patenkinti.. Kiek maisto išmetame veltui, nes pavergti didžiulės pasiūlos ir nukrautų parduotuvių lentynų prisiperkame nenaudingų produktų, kuriuos vėliau išmetame į šiukšlių dėžę.. Kiek iš medelių gaminamo popieriaus sunaudojame veltui? Tokius retorinius klausimus galima tęsti be galo. Žmonija pamiršo saiką.

 
Antrasis veiksnys, pakeitęs mūsų ryšį su Žeme – mokslo ir technologijos revoliucijos. Nauji mokslo ir technologijos pasiekimai atnešė milžiniškų patobulinimų tokiose srityse kaip  medicina, komunikacijos ir daugybė kitų. Tačiau be visų pranašumų, kuriuos teikia naujos technologijos, egzistuoja daugybė nenumatytų šalutinių poveikių, su kuriais mums tenka susidurti. Neįmanoma, kad naujas galias, kurių mes įgijome, visą laiką lydėtų nauja išmintis. Blogiausia, kad naujas galias, kurias suteikia technologijos, neapgalvotai deriname su pasenusiais įpročiais, kuriuos, tarp kitko, labai sunku pakeisti. Tai parodo paprasta formulė:
 
Seni įpročiai + Senos technologijos = Nuspėjami rezultatai
Seni įpročiai + Naujos technologijos = Drastiškai pakitę rezultatai
 
Pavyzdžiui, karyba yra senovinis paprotys. Karo su ietimis ir kardais ar lankais bei strėlėmis, su muškietomis ir šautuvais rezultatai buvo siaubingi, bet nuspėjami. Tačiau 1945m. visiškai nauja atominio ginklo technologija pakeitė lygį. Todėl turime iš naujo įvertinti ir pakeisti seną įprotį, vadinamą karyba, kad padariniai neprivestų žmonijos prie išnykimo.
Kad išgyventume, visada savanaudiškai išnaudojome Žemę, beveik visą egzistencijos laikotarpį žmonija naudojo sąlyginai primityvias technologijas, pavyzdžiui, žemę kasa, aria i drėkina. Bet net šios paprastos technologijos šiomis dienomis tapo daug galingesnės. Turime daug sudėtingesnių metodų pakeisti planetos paviršių. Kiekviena žmogaus veikla dabar vykdoma daug galingesniais įrankiais, kurie kartais atneša nenuspėjamas pasekmes. Drėkinimas žmonėms ilgai darė stebuklus. Bet dabar turime galią nukreipti didingas upes gal mūsų, o ne pagal gamtos norus. Kai nukreipiame per daug vandens neatsižvelgdami į gamtą, upės kartais nebepasiekia jūros. Visa Aralo jūra dabar beveik išdžiūvusi. Aralo jūros likimas mums turėtų būti pamoka, kad žala, kurią padarome Motinai gamtai, dabar gali turėti daug didesnių, nenumatytų pasekmių, nes dauguma naujų technologijų suteikia naują galią, tačiau savaime nesuteikia naujos išminties. Naujos technologijos ir didžiulis žmonių skaičius lėmė, jog tapome gamtos veiksniu.
 
Trečiasis ir galutinis veiksnys, sąlygojantis žmonijos ir gamtos konfliktą, yra sunkiausiai apčiuopiamas, ir pats svarbiausias – tai pats klimato krizės suvokimas.
Kai galvojam apie klimato krizę, atrodo, kad lengviausia iš viso apie ją negalvoti. Krizė neprikausto mūsų dėmesio dėl paprastos priežasties, kurią gali iliustruoti istorija, pasakojanti apie seną mokslinį eksperimentą. Varlė, įšokusi į puodą su verdančiu vandeniu, per akimirksnį iššoka atgal, nes iškart atpažįsta pavojų. Ta pati varlė, atsidūrusi puode su drungnu vandeniu, kuris lėtai kaitinamas iki virimo, nepaisydama pavojaus, paprasčiausiai lieka vandenyje – kol ją... kas nors išgelbsti. Arba, kol išverda.
 
Šios istorijos esmė ta, jog mūsų kolektyvinė „nervų sistema“, per atpažįstame gyvybei gresiantį pavojų, yra panaši į varlės. Jei reikšmingus aplinkybių pokyčius patiriame palaipsniui ir iš lėto, pajėgiame sėdėti ramiai ir nesugebame atpažinti rimtumo to, kas vyksta, tol, kol tampa per vėlu. Kartais kaip varlė sureaguojame tik į staigų šoktelėjimą, dramatišką ir greitą aplinkybių pasikeitimą, štai tada mums suskamba pavojaus varpai.
Visuotinis atšilimas gali pasirodyti laipsniškas tik vieno gyvenimo kontekste, bet Žemės istorijos mastu viskas iš tiesų vyksta žaibo greitumu. Žinoma, mes skiriamės nuo varlių. Mums nereikia laukti, kol vanduo užvirs, kad suvoktume pavojų. Mes turime galimybę išsigelbėti.
 
Situacijos rimtumo suvokimą taip pat trikdo klaidinga nuomonė, esą tarp mokslininkų egzistuoja rimtų nesutarimų dėl visuotinio atšilimo. Iš tiesų tai tėra iliuzija, kurią apgalvotai skatina nedaug, bet ypač gerai remiamų, ypatingai suinteresuotų organizacijų. Šios kompanijos linkusios užkirsti kelią bet kokiai naujai politikai, kuri susikirstų su jų dabartiniais verslo planais, priklausančiais nuo smarkaus visuotinį atšilimą lemiančių medžiagų išmetimo į Žemės atmosferą kiekvieną minutę, kiekvieną dieną.
 
„Labai sunku priversti žmogų ką nors suprasti, kada nuo jo nesupratingumo
priklauso jo atlyginimas.“
Uptonas Sinclairis
 
Taip pat vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad privalome pasirinkti vieną iš dviejų: klestinčią ekonomiką arba sveiką aplinką. Iš tikrųjų toks požiūris klaidingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei nebus mūsų planetos, negalėsime džiaugtis jokiais aukso luitais. Antra, jei elgsimės teisingai, atsiras gerovė, darbo vietų ir galimybių. Laimei, vis daugiau verslo lyderių pasiruošę eiti teisinga kryptimi:
 
„Mes manome, gamta yra svarbiausia. Dabar yra laikotarpis, kai aplinkosaugos
priemonės turėtų būti svarbesnės už pelną.“
Jeffrey‘is R. Immeltas, General Electric vadovas
 
Galutinė suvokimo problema yra pavojinga mintis, jog jei mokslininkai sako, kad grėsmė yra tokia didelė, tai galbūt esame bejėgiai ką nors padaryti ir belieka nuleisti rankas. Stulbinamai daug žmonių nuo neigimo peršoka iškart prie nevilties, nesustodami ir nepasakydami: „Galime ką nors padaryti!” Tikrai galime.
 
Mes visi esame visuotinio klimato atšilimo kaltininkai, tačiau kiekvienas
iš mūsų gali padėti išspręsti šią problemą. Nusprendę ką pirkti, kiek naudoti elektros energijos, kokį automobilį vairuoti, kaip nugyventi savo gyvenimą, galime net iki nulio sumažinti asmeninę anglies emisiją.
 
Daug informacijos šia tema puslapyje www.climatecrisis.net 
pagrindinis struktūra kontaktai